Tik netikėtai tas vyras laisvąja ranka pabar- beno į langą - nekantriai, bent man taip pasirodė, ir žengė dar žingsnelį artyn, tiesiog prilipo prie to švytinčio stiklo. Išviso sujauktas guolis.

JONAS AISTIS I Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nu- tvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausi čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškas urvus, kai debesis kybo jau visai arti - vir- Sum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, - kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą vidur- žiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais - tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, - nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Sakyk man, Tula, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti į tuos tarsi anas debesis pakibusius klausimus - tik tu, nes gamta mieste visuomet truputėlį netikra - pernelyg iškilminga ar ką? Dar ne dekoracija, ne muliažas, ne butaforija, bet jau ir ne gamta. Sakau tau. Savo pėdomis patižusiame sniege tarsi braižydamas llo kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žu- vies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnu- lio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopš- čiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės O aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą - tikram šikšnosparniui niekada taip neatsitiktų!

Niekas nemato, kur jis varva… O kurgi? Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audeklą ir jau kapsi ant juodos klinkerio plytos po tavo amžinuoju guoliu, Tūla, Tūla… Gulėdamas aukštielninkas ant pilkšvos palangės, aš dar pamatau, kad debesis užgulęs Bekešo kalną staiga krusteli ir švilpdamas neregėtu greičiu pasileidžia tiesiai į namus su ab- sida ant Vilnelės kranto, tiesiai į mus, į tave, Tūla, į mane… II Anuo metu Tula gyveno tarp dviejų tiltelių - dengto, moder- naus, šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkciona- laus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu.

Ir j savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju - institute reikalų ji nebeturėjo.

Uploaded by

Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu - ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su abside glaustosi ji, Tula, - šmės- čioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius - skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas… Dengtasis tiltelis iš tolo atrodydavo netgi prašmatniai; darganoj ant matydavau, kaip ant jo sustingsta jaunos poros su plačiais apsiaustais ir siaurutėm vos virš kulkšnių kel- nėm.

Andai juo dar pūškuodavo masyvios savivartės - tiltelį Valdžia sugalvojo ne plebėjų ir lindynių laikytojų patogumui, p tam, kad statant menų rūmus būtų arčiau vežioti plytas, rmatūrą, plokštes. Viską, ko tik reikėjo meno. Bet nusėdo statybos dulkės, nuslopo ir naujakurysčių kvapai - vėl užkvipo suodžiais, pamuilėm, katšūdžiais ir vos VOS - Užupio alyvom.

Varnalėšos juk nekvepia, po virtinės metų pasakys man Tūla, mudu gulėsim varnalėšose už insti- tuto, spjaudydami į vandenį ir žvaigždes, viskas bus išgerta, 0 ašarų ir kraujo aš negeriu!

Ir dar - dantimis aš irgi nebegriešiu, žinok! O gal ir ne taip. Gal tik Uždėsiu savo dumbliną plaštaką ant jos varliško, katiško ar Jriežiško pilvo, ir tie penki mano pirštai - visas išsekęs del- nas - taip ir susigers, liks įsispaudęs į jos plokščią kūną iki pat mirties, o ir po mirties… tokių įspaudų pamatysi nebent ledynmečių akmenyse, nudraskęs samanas ir kerpes.

O gal lr ten nebe.

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Gal nebe. Bė galo sunku man vynioti šitą prikepusį tvarstį nuo tų metų medžių, krūmų, kalvų, nuo žmonių amaro. Skusti kruviną tinką ir baltinti skliautą virš Bekešo bokštelio. Ne mano jėgoms toks darbas, ne mano ir rūpestis, nes laikas, įstrigęs tarp Tūlos šonkaulių, pakibęs anų laikų voratin- kliuose, įsisukęs į jos siūlų ir adatų dėžutes, jos suknių ir švarkelių klostes, sudulkęs jos dėžėse su naiviais piešiniais, ir kruopščiai rašytu sapnų sąsiuviniu, jau nebe mano, nebe jos rafinuotų skustagalvių ir freskaveidžių bičiulių mėšlun- 13 gio tąsomais ar dirbtinai sudvasintais būsimųjų valdininkų ir savižudžių veidais, netgi ne to apsišaukėlio litografo be- spalvėm blakstienom ir baltais kaip virta druska plaukais.

Ar tikrai vargo? Teta siuvo, dėdė policininkas meistravo taburetes, o pusbroliai lankė gimnaziją prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Šiandien jie abu dar žvalūs senukai žili ar pliki? Mostelėjau taip damas į ilgąjį vienuolyną už jos sukumpusių pečių. Gy- nau, kaipgi, netikėtai atsiliepė lietuvė moteris, o ką?

Jis, rodos, neblogai mokėsi gimnazijoje, pjovė popiermalkes Argo gelis sąnarių, Vargo nukakęs į Ameriką - iš pradžių, žinoma, kaip ir visi di- pukai.

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Bet padūsaut prie vienuolyno Zigmas nebuvo atėjęs. Taigi Florijonas ir Zigmas, tikrų tikriausi mano pusbro- liai - jiedu dar atmena niekad mano nematytą senelį Alek- landrą, kuris metais susmuko prie šulinio ir daugiau ' nebeatsikėlė - į savo prieblandoje skendinčią gimnaziją sku- bėdavo kitu tilteliu, jis ir šiandien stovi - rimtas, tvirtas, caro laikų ketaus turėklais ir amžinom, tašytų akmenų krantinė- lėm abipus.

Jei kartais skubi iš senamiesčio pusės, tai perlėkęs iltą tiltą iškart atsiduri Malūnų gatvėje, šmurkšt pro arką - ir jau namie.

Peties sąnario artrozės rentgenografija

Pakeliui tebestūkso beveik apvalus Pilsudskio laikų elektros transformatorius - o gal ten pilsudskinė te- lefono pastotė? Jurgis buvo ne stogdengys, ne, darbų vykdyto- jas, jis stovėdavo žemai ir užvertęs stambią, uždėtą ant kres- no kūno galvą šaukdavo: ei! Dar ne pietūs, kur lipat?! Jurgi, sakydavau, kai su juo ir jo darbininkėliais ankštoje kontoroje po krištoliniais skliautais degtinę užsikąsdavom kilkėmis pomidorų padaže, Jurgi, ką tu sau manai, šitaip voliodamas 16 rnių?

Išgerk, išgerk, tau dabar eilė, tiksumur- iavo, ainam, vyrai! Jurgis jau buvo paženklintas vaškiniu Ities antspaudu, nejau pats šito nesuvokė? Kiek- VVienąkart stabtelėdavau ten, aikštelėje šalia senojo korpuso, jfgl buvusio vienuolyno - saulėtą dieną mirgėdavo visas vos Užmatomas miestas, bet akys pačios tučtuojau susirasdavo ftudoną Bernardinų stogą - jis buvo artimas mano ir Tūlos kaimynas, jį dengė velionis barzdyla Jurgis.

Sąnariai skauda saulėtu oru

Jurgis mirė, o per kitus aštuonerius metus jo darbininkėliai taip išdraskė bažnyčios sienas, taip išgremžė jas - tas darbas vadinosi zon- davimu! Kas tada išlupo iš mano rankos teptu- ėmė plūstis? Bene pats Jurgis? Gal tu, velnie, žinai, ką dabar veikia Tūla? Chtoniškojo pasaulio gyventojas, senas idiotas, nors šiaip - labai mielas padaras ant metalinių durų ringės… Ar žinai ką nors?

Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą - pačią bokšto smailumą ir dalį grakštaus bokšto.

Apgamas ant dešinės rankos chiromantijos bevardžio piršto Kaip pašalinti didelį apgamą ant nugaros Ant pirštų.

Aurelita Bo- nopartovna miegodavo kitame kambaryje su savo mažamete dukrele Eva Gerbertovna, o jųdviejų senelė ir motina Helena Bžostovska naktimis gerdavo virintu vandeniu skiestą rau- doną vyną, klausydavosi Pendereckio ir Vivaldžio plokštelių ir virtuvėje iš liepinių pliauskų iki aušros skaptuodavo piktos fantazijos kupinas apeigines kaukes - Užgavėnių, japonų ir Užupio gyventojų… Bet ne, gal aš ir prasimanau. Tikra tik viena: nubudęs naktį iškart išvysdavau trinavės bažnytėlės bokštą - žinojau artrozė bendra 1 žingsnis, kad ji trinavė.

Jis būdavo ryškus net tamsiausiam danguje. Žinojau dar daugiau - šalia Panos Ma- rijos Ramintojos seniai nebegyvena senė Daševska su savo paleistuvėm dukrom bei pamišėliu sūnum Tadeku, kuris iš- protėjo tą diena, kai prakišo atviro ringo finalą Filharmonijos salėje, - jį paliko ne tik sužadėtinė Angonita Brandys, bet ir visi bičiuliai bei sugėrovai… Tai atsitiko metais, iškart po XX kompartijos suvažiavimo - pasakodama apie tą įvy- kį man ir mano kolegai Teodorui fon Četrui, pani Daševska suvažiavimą būtinai paminėdavo.

Ji pati buvo tuomet salė- tad nenuostabu, kad prisiminus sumuštą kaip obuolys ų - jį dar kažkas prilupo rūbinėje kovoms pasibaigus, - 3sios balsas kaskart virptelėdavo. Jaunystėje Zosia, teisybė, buvo graži kaip bažnytinis paveiksliukas - rodė nuotraukas! Zosia mėgdavo užeiti į mūsų gėlėta kartūno pala nuo dvokiančios virtuvės atitvertą kambarėlį, prisėsti ant girgž- dančios taburetės ir, dūmindama papirosą, leistis į prisimi- nimus.

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Mudu su Četru bandėm pripiršti ją Francui, gerai 19 įmitusiam ir nuolat moters trokštančiam romanistui, bet, išvydęs Zosią, Francas atatupstas pranyko duryse ir beveik niekad nebeužsukdavo į mūsų mebliuotą skylę, nors Zosia vis klausinėdavo: nū, gdie vaš etot usač?

Jau praradęs Tūlą argi aš ją kada nors buvau įgijęs? Pani, menu, tuoj sunerimo - šitas užrašas, 20 tarsi įrodo mūsų pretenzijas ar netgi kėslus į jos būstą! Net nežinau, ar kada :g dar buvau sutikęs mielesnį žmogų. Senoji kaipmat atlyžo - dobrze, dobrze! Bet, kaip ir mes, nenujautė. Beje, jei genijus tikrai čia gyveno, tai nebent didžiajame salone, kur mūsų Ulkais su katėm ir murzinais vaikais pritiesusi čiužinių ant grindų miegojo pani Daševska, jos dukros, nepažįstami vy- filkiai tatuiruotom krūtinėm, o trumpam sugrįžęs iš kalėji- mo ar beprotnamio kurį laiką dūkdavo ir Tadekas, nevykėlis metų boksininkas… 21 Tūlą aš dar spėjau atsivesti į šitą kiemą - parodžiau jai žemą, kone sulig grindiniu langą, pro kurį ant mūsų studi- jų stalo strikinėdavo katės - pridergdavo ir sprukdavo lauk.

Ir mergos? Durys juk būdavo atviros dienąnakt, net savo lovutėje ne- retai rasdavau visiškai nepažįstamus vyrus ir moteris, pani sakydavo - jie trumpam!

  1. Jurgis Kunčinas. „Tūla“ | Šaltiniai | Edukamentas
  2. Ten sutemsta iškart - pribloškiančiai, I staiga.
  3. Kodel skauda ranku raumenis
  4. Kaip išgydyti nėščią nagų grybelį Sustabdyti grybelio kainą Jekaterinburge Procedūros metu nagas veikiamas lazerio spindulių, kurie įkaitina grybelio pažeistas dalis, ir dėl karščio po truputį žūsta ligos sukėlėjai.
  5. Carolyn - Slaughter. .Juodasis - anglasLT | PDF
  6. Skausmas kairėje artrito
  7. Kaklo sąnarių skausmas

O pas mus, pasakiau Tūlai, jei nori žinot, užsukdavo tik trys dainuojančios anglistės - Atas, Portas ir Aramis - santūrios, švarios merginos. Arba tik pasiklausydavom Vandos Stankaus daine- lių - ir sudie! Užsirūkęs nakčia prie Šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda Bonopartovnos rausvo lango, nuklysdavau daug metų atgalios; pragyvenus mies- te ketvirtį amžiaus, beveik kiekvienoje kertelėje lieka tavo žvilgsnių, žingsnių, tavo dulkių ir nuosėdų… Bet bažnyčios!

Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent pri- skauda sąnarį ant alkūnės gydymas tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus.

Kai regiu šitą krio- kiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą esame tik silpni padarai, mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas, nėra ko dro- vėtis savo menkumo, fiziologijos ir iš nepažįstamų protėvių paveldėtų ydų!

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepri- versdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man. Buvau emocionaliosios Aurelitos už- dą, - kaip ir visos emancipuotų moterų užgaidos, trum- likė ir tučtuojau pamirštama. Tomis jkflidriomis, mėnesėtomis Užupio naktimis, žvelgdamas fro Aurelitos Bonopartovnos langą - gelsvų plytų namas Itovėjo ant kalno - aš vis dažniau pagalvodavau: kaprizai tuoj pasibaigs, reikia palengvinti jų dalią - Aurelitos ir na.

šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda

Jo čia visur pilna! Juk jis ir fotografas, ne tik litografas. Mišustinas jo pavardė ar Jevgrafovas? Stambi, graži, sveika penkerių metukų Marija - sveiko, talentingo, bet tik labai retai čia pasirodančio vyro darbas… sveika, Marija!

Tuojau iš verandos išpuldavo mažytė kaip skruzdėlė motina - vė- liau ji man primindavo Tūlą, atrodo, pažinojo ją? Eva Gerbertov- na, Aurelitos dukrelė, meili, tamsiaplaukė mergytė, perdien supdavosi tarpdury pakabintose sūpynėse, į mane žvelgdavo tik iš padilbų, o kai kartą parėjau su pamušta akimi, ji nušvi- to - taip tau ir reikia! Kvailiukė mat pamanė, kad mane pri- kūlė jos tėvelis - masonas, robinhudų būrelio pirmininkas ir filosofas mėgėjas. Ne, tuose namuose saugus aš jausdavausi naktimis, rūkydamas prie lango, kartais kuria viena au- 1 pagaudamas Pendereckio frazę iš virtuvės, kur senoji dar skaptavo kaukes - baisesnes net už šitą gyvenimą, būčiau bent nujautęs, kad slėnyje prie rėvos gyvena Tūla, tono kamienu tučtuojau būčiau nusliuogęs žemėn ir le- ne pas pernakt medituojantį menininką Herbertą Šteiną, pas šilkografijos meisterį Valentiną Grajauską, o tik pas Tūlą.

Bet Tūla ten dar negyveno. Jos aš dar nepažinojau, a ten ūžė galvą tik jos būsimajam šeimininkui, našliui lai. Bet kasdien, tabletes kada gerklės sąnarių ar blaivas, betoniniu tilteliu gsniuodavau pro jos būsimus langus, iš neuždengto rū- ties anuo Pilsudskio transformatoriumi vogiau akmens is Aurelitos dirbtuvės krosnelei, kalbinau erelę - ar ji fO metu čia negyvenusi, o jei gyvenusi, tai ar nepažinojusi 10 motinos - žinot, ji gyveno staliaus šeimoje, taip, jis ir icininkas, iš Smalininkų čia atsikėlė, taip, o mama moky- iVO Pavyzdinėje mokykloje, netoli universiteto, ten dabar sras, alaus kioskas ir tualetai, žinot juk?

Tfcip, anuo tilteliu, kuriuo į savo gimnaziją skubėdavo bū- ieji amerikiečiai, mano pusbroliai Florijonas ir Zigmas, į okas Pavyzdinėje mokykloje vaikščiodavo ir mano mo- irgi būsimoji. Šiandien pagalvoju, kad jų gyvenimas Ūnų gatvėje gal ir nebuvo labai nykus - pirmučiausia llėgė informacijos gausa, o gandai dažniausiai ir likdavo dais. Na žinoma, kol neužskrisdavo lėktuvai - tam, kas VO menkai dievotas, tokiam tada būdavo striuka.

Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros.

Mano tinai, pavyzdžiui. Šiaip jau teta Lydija buvo be galo tau- šis bruožas vėliau jai labai pravertė Irkutske, ir ten badu kas nenumirė. Tetulės taupumu ir aš gavau įsitikinti - iš Irkutsko ji parvežė dovanų ne tik kedro riešutėlių, bet ir porą sportinių megztinių, kurių vienas kuo puikiausiai pritiko man, antras broliui. Puikiausiai išlaikytų, nesuėstų kandžių, tokių aš čia niekad nebuvau turėjęs.

O juk prieškariniai, gal net Floruko ar Zigmučio dėvėti! Vienuolynas ir visos bažnyčios išliko, o štai Pavyzdinę mokyklą subombardavo - mama tuo metu meldėsi Aušros Vartų šviečia bendrą pirštakaulis iš didžiuoju pirštu ir skauda, tikrai retas atvejis!

Tūlos namai irgi liko sveiki. Tik jokių tiltelių į Bernardinų pusę tada dar nebuvo. Pala, pala!

Buvo, kaipgi!. Argi nevedžiojo mūsų, pirmakur- sių, po senąjį Vilnių toks neišvaizdus senutis apvaliais aki- nių stiklais, pigiais sandalais ir ilgu, tamsiai mėlynu drapo paltu? Atvedęs mūsų būrį prie šito vienuolyno, jis mostelėjo ranka - plona kaip karklo vytelė!

Kitados čia stovėjo dengtas medinis tiltelis. Kai jis kartą su- degė, į pamaldas - taip, ir į pačias ankstyvąsias! Taip sakė anas senutis, kaip vėliau patyriau, seno vadovo po Vilnių autorius, lotynistas.