Jei linktelite ir judate toliau, tai veikia daug geriau nei modeliavimas. Sukaupė daug faktų ir apie krašto istoriją. Tačiau ir viena, ir kita dalyvauja kuriant gentį ir bendruomenę. Nutaikiusi akimirką, kai menotyrininkė trumpam išėjo į koridorių, pasivadinau pas save ir parodžiau vyrų fotoaktus — po ne vienerius metus užtrukusio ignoravimo buvau ištroškusi bet kokios nuomonės.

Paskutiniai Žmogaus namai

Fotografija Melancholijos objektai Be abejo, mūsų laikais… mieliau pasirenkamas atvaizdas, o ne daiktas, kopija, o ne originalas, reprezentacija, o ne realybė, išorė, o ne būtis… Tai, kas laikoma šventa, tėra iliuzija, o tai, kas yra profaniška, laikoma tiesa. Prielaidą, kad fotoaparatui visas pasaulis yra materialus, grindžia dvi nuomonės.

Pirmoji teigia, kad gražus ar bent jau įdomus yra kiekvienas daiktas, jei tik žiūrėsi pakankamai akylai. Remiantis pirmąją pozicija, nėra nieko, ko nevertėtų pamatyti; remiantis antrąja, nėra nieko, ko nevertėtų užfiksuoti. Negailestinga skausmo fotografavimą yra blogas šiuolaikinės supančiotos visuomenės sapnas, kuris galų gale išreiškia tik jos troškimą miegoti. O spektaklis yra šio miego sargas.

Vaitekūną, pasitelkiau prancūzų teoretiko Nicolas Bourriaud knygą. Ketinau nušauti du zuikius: naujai pažvelgti į klasiko kūrybą ir pristatyti patrauklią šiuolaikinės dailės teoriją.

Vaitekūnui derinau jam nederančią teoriją, sukurtą praskaidrinti besiklostančiam naujausios dailės vaizdui, tuo tarpu Vaitekūno kūryba remiasi kita menine ideologija. Tačiau įrodžiau, jog ir Vaitekūno kūryboje yra kvapų, įterpiančių jį į artimiausios dailės problematiką ir nesugriaunančių jos modernistinio pagrindo.

Prenumeruok

Sontag irgi mėgino praskleisti tik besiklostantį vizualios kultūros vaizdą. Lietuviškai knyga pasirodė pernai, bet rašyta ji Nemažai Sontag nuojautų pasitvirtino — dar viena priežastis jas aktualizuoti.

Sontag rašė, kai Balčytis rengėsi fotografuoti ir pagaliau gavo pirmąją fotografiją, kurioje manė pasiekęs vaizdo ir minties aiškumo.

Tačiau Sontag rašė JAV, o Balčytis fotografavo Sovietų Sąjungoje ir neatrodytų, jog tarp pirmosios teorinių idėjų ir antrojo praktikos galėjo rastis bent kokio tiesioginio ryšio.

Fotografiniu požiūriu ką nors parodyti — parodyti, jog tai yra paslėpta. Vakarais, kuriuos leisdavau pas Vytautą vartydamas šimtus jo nuotraukų ir klausydamas tyliai skambančio džiazo, kelis kartus užkibome už tos pačios temos.

Performansų meistrė Marina Abramovič: mirus iki skausmo mylėtam vyrui – visai viena | Žmonėmodek.lt

Kaip tuo pat metu žmonėms skirtingose šalyse šauna panašios idėjos? Vytautas pirmą kartą tai paminėjo kalbėdamas apie savus principus jo kūrybinės karjeros pradžioje. Tuomet, kai stengtasi įsigyti kuo tobulesnius fotoaparatus, jis ir keletas draugų ėmė elgtis priešingai: rinkosi prastus sovietinius aparatus ir atsitiktinį fotopopierių. Jis lankėsi Lietuvoje, Nidoje fotografų organizuotuose seminaruose, kur ir supažindino lietuvius kolegas su savo darbais.

Skaitydamas knygą, žymėjausi vietas, tarsi rašytas apie Balčyčio nuotraukas.

Šis žodis žymi prarają, skyrusią mano straipsnio herojus. Gal Sontag mintys yra tiek apibendrinančios fotografijos situaciją kaip reiškinį, o ne kaip meno rūšįkad jos tiktų bet kurio fotografo darbams? Knygą iš tikro subraukiau. Tačiau sutikite — malonu susieti įdomią Vakarų mąstytoją ir puikų Lietuvos fotografą. Ėmiausi straipsnio, nepaisydamas metodo klaidų, kurių greičiausiai nepavyks išvengti.

Jaučiu, kad jis negailestinga skausmo fotografavimą aprašyti pasaulį, kurio Balčytis savo fotografijose vengia. Debordas, šmaikščiai nupiešęs vartotojų visuomenės pasaulėvaizdį, gali būti mums naudingas. Skaidydamas Sontag knygą ir prisimdamas Debordą, tarp šiųdviejų mąstytojų negailestinga skausmo fotografavimą daug panašumo.

Darbo laikas

Aptikau Sontag minimą Feuerbacho ištrauką; būtent tą, kuria Debordas pradeda savo veikalą ir kurią įterpiau tarp savo teksto ir negailestinga skausmo fotografavimą. Beje, pavadinimą taip pat pasiskolinau iš Sontag. Ji suponuoja, kad tai, kas realu, išliko nepasikeitę ir nepaliesta, o pasikeitė tik atvaizdai: apsišarvavę nepagrįstomis pretenzijomis į patikimumą, jie kaži kaip tapo patrauklesni.

Tačiau atvaizdo ir tikrovės sampratos yra viena kitą papildančios. Kai kinta tikrovės samprata, keičiasi ir atvaizdo samprata, ir atvirkščiai.

Pradžios citata geriausia įveda į aplinką, kurioje šiandien būva Vytauto fotografijos. Fotografijos santykis su atvaizdais perkrautu dabarties pasauliu yra specifinis: juk ją rastume šio atvaizdų cirko įsčiose.

Skaitant šiuos ir panašius veikalus, man neretai vaidendavosi keistos paralelės tarp šiose knygose aprašomos kapitalistinės spektaklio visuomenės ir totalitarinės Sovietų Sąjungos. Tereikia ekonomiką pakeisti ideologija, o reklamą — propaganda ir tuometinės JAV aprašymas taip pat tiktų ir kalbant apie Sovietų Sąjungą.

O jeigu padarytume dar vieną tokį patį keitimą į priešingą pusę, tai, atrodo, visa, ką mes kalbame apie Sovietų Sąjungą, tiktų ir šiandienos Lietuvai.

Vytauto fotografijos stabilios — tiek atsiradusios totalitarinėje aplinkoje, tiek gimstančios šiandieninėje spektaklio visuomenėje. Keliaudamas Balčyčio fotografijomis iškart pastebėjau vieną atvaizdo struktūros savybę — fotografijose nėra žmonių. Vėliau ėmiau matyti negatyvų dangaus pasirodymą.

KASDIENYBĖS ŽINGSNIAI | 2018 VI 15–2018 VII 15

Lauko fotografijose dangus paprastai būna bene esminis nuotaikos kūrėjas. Balčytis elgiasi priešingai — gesinamas dangus virsta tamsoku, lygiu fonu. Nebyliu fonu — ypač jei tartume, jog debesys ir yra dangaus žodžiai, o jų santykis su mėliu — dangaus balso tembras.

Žmonės ir dangus — egzistencializmas ir romantika — individas ir jo jausmai.

Vytauto Balčyčio fotografijos keliauja kažkur šalia jų. Fotografijų dažnai šaukiamasi kaip priemonių, padedančių pasiekti supratimą ir toleranciją. Kalbant humanistiniu žargonu, didžiausias jų pašaukimas yra paaiškinti žmogui apie žmogų. Bet fotografijos nieko neaiškina; jos konstatuoja.

Sontag daugumoje straipsnių atkakliai kovoja su fotografijos transformacija į moralizuojančių pasakėčių rinkinį. Kadaise pasirodė, jog pavyko išsiveržti iš Platono urvo — pagaliau atvaizdas gali prilygti savo šaltiniui. Šis tikėjimas ir apipynė fotografiją humanistiniais mitais.

Sekite mus:

Šiandien mums vėl tenka sprukti į žymiojo graiko olą — skaitmeninės technologijos įtikino, jog tarp atvaizdo ir jo šaltinio driekiasi prerijos. Sontag tais laikas dar negalėjo kalbėti apie skaitmeninį atvaizdą. Ji gyveno tuomet, kai vėlyvojo kapitalizmo vizionieriai rankomis mėgino padaryti tai, ką šiandien atlieka kompiuteris. Vytauto Balčyčio nuotraukos konstatuoja nenorą veltis į diskusiją, ieškoti dialogo.

Jos artimesnės jau daugelį metų sruvenančiam ir vis sudėtingesniu tampančiam monologui. Kalbant humanistiniu žargonu, jis išties vengia žmogui kalbėti apie žmogų.

Fotografuoti — tai suteikti reikšmės. Turbūt nėra nė vieno dalyko, kuris negalėtų būti padarytas gražus; be to, niekaip neįmanoma nuslopinti visoms fotografijoms būdingos tendencijos — teikti vertę fotografuojamiems objektams. Vytautas Balčytis jau buvo priskirtas 8-to deš. Narušytė, in Acta Academiae Artium Vilnensis, 15, Šie apibrėžimai atskiria dvi epochas. Banalybės fotografuotojų strategija pulsuoja modernistinės kovos įtampa. Menininkai, išsekinti oficiozinės sovietinės realybės atvaizdų, atsigręžė į jokio ideologinio valentingumo neturinčius banalius objektus.

Šiame veiksme yra etinio apsisprendimo — yra judesio nuo užterštos vertybių hierarchijos, link švaraus beprasmybių chaoso. Šiandien minėtos dilemos nebėra, tad ir etinio sprendimo galimybės nebelieka. Kiekvienas turi teisę individualiai apsispręsti — ar mėgautis reklaminės realybės malonumais, ar tobulintis askeze.