Iš to seka, kad biogeocenozės sudėtinės dalys - gyvi ir inertiški materialūs kūnai, vadinami biogeocenozės komponentais. Išsidėstęs Utenos ir Ignalinos rajonuose, užima ,55 hektarų plotą.

Kaip dešimčia metų pagreitinti miško atkūrimą Romualdas CICĖNAS, LŽŪKT Mano ūkis Atsakingi ir įžvalgūs miško savininkai, dirbdami bet kuriuos darbus savo miške, gali daryti įtaką savaiminiam miško atsikūrimui, perspektyvaus pomiškio būsimosios miško kartos atsiradimui, jo formavimuisi ir apsaugai.

Kas tai yra? Kam to reikia? Kaip tai pasiekti? Straipsnyje bandysime į šiuos klausimus atsakyti. Miško atkūrimas, jo dar nenukirtus, tiesiogiai susijęs ne tik su medelių sodinimu, bet ir su miško naudojimu: ugdomaisiais, specialiaisiais ir pagrindinio naudojimo kirtimais.

Iš to, ką ir iš ko, priklauso nuo jūsų sveikatai? Kaip ne mirti jauna nuo medicininės klaidą?

Pirmiausia išsiaiškinkime dvi sąvokas - perspektyvus pomiškis ir miško ardas. Iš pradžių norėčiau atkreipti dėmesį, kad visa miško augalija išsidėsčiusi tam tikrais lygiais arba aukštais. Žemiausias aukštas yra tai, ant ko mes stovime miške, tai - kerpės, samanos, įvairios žolės, taip pat puskrūmiai arba pusiau sumedėję augalai, dažniausiai uogienojai: mėlynės, bruknės, avietės.

Visa tai vadinama gyvąja miško paklote. Į gyvąją paklotę įsiterpia negyvoji miško paklotė, sudaryta iš nukritusių spyglių, šakelių, lapų ir kt.

Mano ūkis - Kaip dešimčia metų pagreitinti miško atkūrimą

Ji dar vadinama miško kraiku. Tarp gyvosios ir negyvosios miško paklotės ir mineralinio grunto glūdi nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų storio humuso sluoksnis - pūvanti ar kitaip yranti kraiko dalis. Šioje aplinkoje gyvena milijardai nematomų mikroorganizmų: grybai, dumbliai, bakterijos, virusai.

Aprašytoji visuma bendrai vadinama miško paklote. Miško paklotė yra labai turtinga mineralinių medžiagų ir mikroelementų.

Būtent dėl to ji laikoma svarbiausia sudedamąja miško dalimi. Pavyzdžiui, eglės, be tiesiogiai ant jų šaknų apsigyvenančios grybienos, esančios miško paklotėje, negali pasiimti iš dirvožemio visų joms būtinų medžiagų, todėl nusilpsta, tampa neatsparios miško kenkėjams ir ligoms.

Ką daryti, jei jų šaknys išsikerojo ir šalia esančioje kitoje kapavietėje. Apskritai, ar yra kokie nurodymai, ką galima ir ko negalima sodinti kapavietėje ar aplink ją.

Miesto gatvėse ir aikštėse, kur nėra miško paklotės, augančių vyresnių eglių branduoliai yra dažniausiai išpuvę, o pačios eglės išdžiūna nesulaukusios ne tik gamtinės metųbet ir techninės 70 metų brandos. Augavietė turi būti derlinga Nuo ką medžiai yra traktuojami pakėlę akis aukščiau pamatysime krūmus ir mažus medelius.

Jų rūšis ir gausą tiesiogiai lemia dirvožemio derlingumas. Nederlinguose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose, kur auga pušynai, krūmų bus labai nedaug - keli šaltekšniai, kadagiai, suvargusi eglutė ar menkas lazdyno, kurį pasėjo kėkštas, krūmelis. Apie šio tipo miškus daugiau ir nekalbėsime, kadangi atkurti prieš kirtimą galima tik derlingose arba vidutinio derlingumo miško augavietėse.

Šilokarčema - Šilutės valdininkams – advokato kirtis: įžvelgė pinigų grobstymo schemą

Pastarosiose rasime daugelį vešlių ir tankiai sužėlusių medžių ir krūmų rūšių. Populiariausi yra lazdynai, šaltekšniai, ievos, šermukšniai, karklai, pasitaiko kriaušių ir obelų.

Šiaurės Lietuvoje, Akmenės, Mažeikių rajonuose ypač gausu trešnių, jos čia traktuojamos kaip neišnaikinamos piktžolės. Visa ši bendrija, siekianti m aukštį, vadinama traku. Trakas dar apibūdinamas kaip augalų visuma, kuri niekada netaps mišku, t. Iš rimtų medžių geriausiai tarp tų krūmų jaučiasi eglės, kurios, ypač jauno amžiaus, pakenčia dalinį pavėsį; retesnėse vietose gali augti pavieniai kleveliai, ąžuoliukai, guobos.

Užvertę galvas aukštyn pamatysime didžiųjų medžių vainikus, kurie vadinami lajomis, ir pro juos šmėžuojantį dangų. Tai pagrindinis arba pirmas miško ardas. Jį sudaro visų medžių rūšių viename lygyje augančios lajos. Gali būti, kad kai kurie pavieniai medžiai nesiekia pagrindinio ardo, yra žemesni, o kai kurie daug žemesni - vos išlindę virš trako. Visi tie medžiai, kurie pagal ūgį yra tarp trako ir pirmojo ardo, vadinami pomiškiu. Jeigu tų pomiškinių medžių yra daug, vienodo ūgio, tai jie vizualiai sudaro lyg žemutinį miško aukštą.

Tas aukštas vadinamas antruoju miško ardu. Tiek antrojo ardo, tiek pavieniai pomiškio medžiai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gali virsti mišku. Kitaip tariant, įsilieti tarp medžių arba tiesiog virsti pirmuoju ardu.

Lietuvos miškai

Įsilieti pavieniai medžiai gali laikui bėgant paviję ūgiu vyresnius medžius ir radę nedidelį tarpelį įterpti savo šakas tarp senųjų lajų. Pagrindiniu ardu antrasis gali tapti nukirtus brandos amžiaus sulaukusius pirmojo ardo medžius. Ko reikia, kad pomiškis taptų mišku Taigi, pomiškis gali tapti arba netapti mišku pirmuoju ardu.

Tad ko reikia, kad pomiškis taptų mišku?

Kertami šimtamečiai miestų medžiai – kraštovaizdžio kūrėjų skonio reikalas?

Pirmiausia pomiškis turi būti perspektyvus, t. Pateiksiu kelis pavyzdžius, kai vizualiai pomiškio reikalavimus atitinkantys medžiai niekada nebus perspektyvūs.

Viena, pušyne augantis ąžuoliukas niekada neužaugs normaliu medžiu, nes smėlis pernelyg nederlingas. Čia jis bus panašus į bonsą, kuris nei auga, nei miršta. Kitas variantas ką medžiai yra traktuojami pomiškinė eglutė, auganti tinkamoje augavietėje, bet labai dideliame pavėsyje ir per 30 metų užaugusi tik 2 metrus.

Miškininkystės mokslas skelbia, kad 30 ir daugiau metų amžiaus stelbta eglė negali užaugti kaip normalus medis, nes ji praranda augimo instinktą. Vertingas medis nebus ir mechaniškai pažeista eglė, nors ji auga tinkamoje augavietėje, yra normaliai išsivysčiusi.

„Serviceberry“

Taigi eglė, kurios žievę nulupo elniai, taip pat normaliai augti negalės, joje įsiveis vidinis puvinys. O kokia gi nauda auginti supuvusius medžius? Tokiu atveju visi šie normaliai užaugti negalintys medžiai priskiriami trakui.

Ir atvirkščiai, jeigu eglutė yra mažo ūgio, m, bet atitinka visus perspektyvaus medžio reikalavimus, ji laikoma pomiškiu. Taigi natūraliai besiformuojantis perspektyvus pomiškis yra gamtos vykdomas miško atkūrimas.

Tik štai kirtimas nėra gamtos procesas, ypač plynas kirtimas tą biogeocenozinę visumą, kurią mes vadiname mišku, visada užklumpa netikėtai. Labai retais atvejais plyna kirtavietė natūraliai atsikuria iš jau esamo pagrindinių ką medžiai yra traktuojami rūšių pomiškio.

Po kirtimo natūraliai miškas pradeda atsikurti derlingoje augavietėje gana greitai, per metus, tačiau paprastai formuojasi ne toks miškas, kokio mes norėtume. Dažniausiai vyrauja minkštieji lapuočiai: drebulės, baltalksniai, blindės, beržai.

Jeigu žmonės neįsikištų, tokius miškus ir matytume visoje Lietuvoje. Gamta nuo to nenukentėtų, bet žmonėms norisi ąžuolynų ir eglynų, uosynų ir pušynų - tai ir gražiau, ir sąnarių ligos po kritimo. Nebūtina miško kirsti plynai, ruošti dirvą ir sunaikinti beveik visą miško paklotę, sodinti ką medžiai yra traktuojami daigus iš medelyno, naudoti dar brangesnes apsaugos priemones.

Nusižiūrėjus į gamtą, galima paskatinti perspektyvaus pomiškio atsiradimą, jį formuoti ir prižiūrėti. Nuo ko pradėti? Kaip paskatinti pomiškio augimą Pirmiausia reikia pasirinkti vietą arba, tiksliau, nuspręsti, ar turimas sklypas tinka pomiškiui formuoti.

Lietuvoje vieninteliai medžiai, galintys augti po laja, yra eglės. Taigi, augavietė turi atitikti eglių augimo sąlygas: turi būti derlingas arba vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo arba laikinai įmirkęs dirvožemis, negali būti durpės. Augalai indikatoriai, rodantys, kad dirvožemis tinka eglėms augti: kiškio kopūstai, garšvos, ievos, lazdynai. Labai nepageidautinos dilgėlės, mat dilgėlynuose retai pavyksta įveisti eglyną.

Augančio miško rūšinė sudėtis gali būti pati įvairiausia - nuo baltalksnyno iki ąžuolyno. Kitas darbas yra įvertinti situaciją miške. Kokios būklės pagrindinis ardas, ką medžiai yra traktuojami, trakas? Ar yra sausuolių, atsilikusių, ligotų, žvėrių arba vabzdžių pažeistų medžių?

Tokius reikia kuo skubiau išvežti iš miško. Pomiškį reikia įvertinti labai preciziškai ir visą neperspektyvų pašalinti. Po tokių valymo darbų miške atsiras daugiau erdvės ir šviesos, susidarys geresnės sąlygos atsirasti naujam, perspektyviam pomiškiui.

Atskiras klausimas yra trakas. Net jeigu jis negausus ir tankus, vis tiek labai apsunkina naujo pomiškio formavimąsi, o po tankiais lazdynais net jokia žolė neauga. Tad prieš imantis aktyvių veiksmų, reikia apsispręsti, ar su traku kovosite iki galo, mat jis turi savybę greitai ataugti - nepalyginamai greičiau, negu užsisės ir užaugs eglės.

Norint užauginti eglutę iki 1,5 m aukščio, lazdynus reikės kapoti bent 4 kartus. Vienkartinis trako kirtimas jokios naudos neduos. Reikšmingas yra augančio medyno tankumas, amžius ir rūšinė sudėtis.

Jeigu miškas pusamžis arba pribręstantis, tankus skalsumas 0, ir iki pagrindinių kirtimų liko 30 ir daugiau metų, jeigu vyrauja ūksmingų rūšių medžiai, pavyzdžiui, eglės, ąžuolai, drebulės, vargu ar verta skatinti atsirasti pomiškį.

Tokiomis sąlygomis skausmas ertmė eglaitės nuolat bus pavėsyje, ilgainiui praras augimo instinktą ir taps neperspektyviu pomiškiu.

Kertami šimtamečiai miestų medžiai — kraštovaizdžio kūrėjų skonio reikalas? Lietuviams visada rūpėjo medžiai, netgi turime miškams dedikuotą žalią spalvą nacionalinėje vėliavoje. Pasaulinė pandemija uždarė bet kokias uždaras laisvalaikio praleidimo vietas ir žmonės pradėjo pastebėti kitus miesto gyventojus — medžius. Studija pradedama nuo ypatingų septynių liepų, kurias praeiviai mato Gedimino prospekte priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir Vilniaus apygardos teismą. Aš pati užaugau prie Lukiškių aikštės: čia mokiausi važinėti dviračiu, vedžiojau kaimynų šuniukus ir palaidojau savo augintą vėžlį.

Pusamžiuose medynuose pomiškio augimą verta skatinti tik tuo atveju, jeigu jie reti, skalsumas 0,6. Tada atsiras perspektyva suformuoti tankų pomiškį, kuris ilgainiui taps antruoju ardu. Dar viena reikšminga sąlyga - miško paklotė. Medžių sėklos sėkmingai sudygsta ir daigeliai toliau auga tik tuo atveju, jeigu patenka ant mineralinio grunto, paprasčiau tariant, ant žemės. Sudygti sėklos gali ir patekusios ant miško paklotės, įstrigusios samanose, kraike ar humuse.

Pavasarį, kai labai drėgna, augalėliai išleis pirmines šakneles ir spygliukus, tačiau drėgmei pasitraukus - sunyks. Vadinasi, stora miško paklotė, kur vyrauja žaliosios samanos, yra intensyvaus savaiminio atžėlimo kliūtis.

Tokiu atveju reikia iš dalies paruošti dirvą.

• Gelis ryšulius ir sąnarių
• Artritas šepetys rankos gydymas mazi
• „Serviceberry“ - Sodininkystė
• Pirmas puslapis Iškirtus senus medžius, nuo kelio atsivėrė erdvės, kurios netrukus taps šiuolaikišku parku.
• Šilutės valdininkams — advokato kirtis: įžvelgė pinigų grobstymo schemą Šilutės rajono savivaldybė užsimojo iškirsti daugiau nei medžių, tačiau tinkamos informacijos apie šį projektą negavę gyventojai sukilo — kreipėsi Šilutėje nuo balandžio pradžios pradėta aktyviai ruoštis naikinti Lietuvininkų ir Tilžės gatvėse augančius medžius ir atsodinti naujus želdinius.
• Kad kenkia sąnariams 6 priežastys artrozės
• Kaip pašalinti iš artrozės sąnario uždegimas
• Anestezija pagal sąnarių traumų

Tam galima panaudoti turimus žemės ūkio padargus, ne ištisai, bet vietomis pradraskyti arba praarti miško paklotę. Galima prisirišti prie traktoriaus ir patampyti po mišką kokį šakotą sausuolį. Galima sodinti arba sėti Aptarėme pagrindines priemones ir sąlygas, kaip skatinti savaiminį medynų, kuriuose auga derančių eglių, ar bent jau jų yra gretimuose sklypuose, iš kur ką medžiai yra traktuojami gali atnešti sėklų, atžėlimą.

Ką daryti miškuose, kur eglių ir su žiburiu nerasi? Galimi du variantai: sodinti arba sėti. Sodinti gana brangu, todėl reikia ypač atsakingai parinkti vietas. Tam tinka retmės, aikštelės, miško pakraščiai. Sodinti irgi reikia į dirvožemį, o ne į paklotę. Jeigu dirva nebuvo specialiai ruošta, tiesiog prieš sodinant sodinimo vietoje kastuvu reikia nuimti paklotės sluoksnį. Sėti galima laisviau: berti sėklytes panašiai kaip sėjant žolę, stengiantis pataikyti į mineralizuotas vietas.

Sėklų galima nusipirkti sėklų stotyje, urėdijose, galima pasiruošti ir pačiam.